Biohacking & citizen science made it to the latest “Ar žinai, kad?” (Nr. 22) popular science magazine in Lithuania, where Technarium biolab & our citizen science initiatives are also mentioned!

The interview is titled “Citizen Science: what can Lithuania & Europe learn for the US and will open labs become a reality?”

Here’s the full interview (in Lithuanian) with our member @seplute​: click on the picture to read it

1. Kaip vertintum piliečių mokslo padėtį Lietuvoje, Europoje? Kokios tendencijos, kodėl dar nėra tokios kritinės masės kaip JAV?

Europoje piliečių mokslas jau sparčiai plinta, yra įkurta Europos piliečių mokslo asociacija (ECSA). Nors apskritai dauguma projektų - vis dar angliakalbėse šalyse, t.y. JAV, Anglijoje, Australijoje, o kitur - mažiau. Ko gero, taip yra dėl to, jog lengviau “pasiskolinti” gerąsias praktikas, vykdyti projektus kartu su JAV piliečių mokslo bendruomene, kur šis judėjimas labiausiai išplitęs. Kalbos barjeras užkerta kelią piliečių mokslui plisti kitose šalyse, nors kai kur jau randasi aktyvios bendruomenės. Pvz., labai daug piliečių mokslo iniciatyvų yra Ispanijoje, Skandinavijoje, Vokietijoje paplitęs “pasidaryk pats” mokslas, didelis “pasidaryk pats” biologijos (biohakingo) laboratorijų tinklas. Į Baltijos šalis piliečių mokslas tik pradeda skverbtis, tačiau kartu su kolegomis Estijoje ir Latvijoje stengiamės tokias iniciatyvas kurti ir populiarinti.

2. Ar yra projektų Lietuvoje, kuriuos galima išskirti?

Lietuvoje projektų nedaug, o jei jie ir yra, tai jų organizatoriai apie pasaulinį piliečių mokslo judėjimą nelabai ką žino, ir taip jų nevadina. Kiekvienais metais Labanoro girioje vyksta rūšių ralis - tai gana tipinis piliečių mokslo pavyzdys, “bioblicas”. Su Technariumo techninės kūrybos dirbtuvėmis organizuojame nemažai biohakingo užsiėmimų, tyrinėjame kerpes, o į šią veiklą gali įsitraukti kiekvienas norintis. Kiekvienais metais, liepos pabaigoje, dalyvaujame drugių savaitėje (National Moth Week), kurios metu “gaudome” naktinius drugius ant baltos drobės, juos fotografuojame, ir keliame į iNaturalist programėlę, taip prisidėdami prie pasaulinės bioįvairovės išsaugojimo iniciatyvos. Su Vytauto Didžiojo Universitetu neseniai pradėjome projektą su samangyviais - kviečiame visus, daugiausia moksleivius, ieškoti samangyvių (tai kolonijiniai bestuburiai vandens gyvūnai, labai svarbūs vandens ekosistemoms, tačiau mažai ištirti), juos atpažinti ir dalintis šiais duomenimis su VDU mokslininkais.

3. Kuo piliečių mokslas gali padėti tikriems mokslininkams, ar gali paskatinti atradimus, proveržius?

Ko gero, nėra tokio dalyko kaip “tikras” mokslininkas :) kiekvienas, net ir neturėdamas mokslinio išsilavinimo, gali tapti savo dalyko žinovu, o be to ir sėkmingai taikyti mokslinį metodą rūpimiems tyrimams. Tačiau žinoma, jog piliečių mokslas dažnai remiasi partneryste su profesionaliais mokslininkais, o projektų dalyviai padeda išspręsti problemas, kurių vieni mokslininkai neįveiktų, pvz., esant dideliam duomenų kiekiui, kurio išanalizuoti patikimai negali kompiuteriai. Tokių projektų pavyzdžiai - Stall Catchers žaidime, kur ieškoma vaistų nuo Alzheimerio ligos analizuojant mikroskopu darytus filmukus gyvos pelės smegenyse, Galaxy Zoo projektas kur klasifikuojamos galaktikų nuotraukos ir kt. Pastarajame dalyviai jau padėjo išanalizuoti šimtus tūkstančių teleskopu darytų nuotraukų, kuriuos mokslininkams vieniems išanalizuoti truktų dešimtmečius. Nesunku įsivaizduoti, jog taip stipriai paspartinami tyrimai. Kita piliečių mokslo rūšis - duomenų ar mėginių rinkimas. Pvz., bičių savo aplinkoje stebėjimas (The Great Sunflower project), oro užterštumo matavimas, kritulių matavimas (CoCoRaHS) ir pan. Nenuostabu, jog vienas mokslininkas ar jų grupė negali vienu metu atsidurti visose pasaulio vietose ir iš ten surinkti duomenų, tačiau po pasaulį išsibarstę piliečiai mokslininkai čia gali labai padėti. Taip pavyksta atlikti tyrimus, kurie be visuomenės įsitraukimo būtų paprasčiausiai neįmanomi, arba užtruktų labai daug laiko. Juk negalime dešimtmečius laukti, pvz., vaistų nuo Alzheimerio ligos, jei subūrę jėgas galėtume tą patį pasiekti per keletą metų? Tokių, visuomenės pagalba pasiektų atradimų pavyzdžių jau yra ne vienas.

4. Ar nežiūrima į šią sritį taip - tarsi savanoriai bandymų triušiai ar pigi jėga?

Piliečių mokslo projektų dalyviai patys nėra tyrimų objektai. Tuo piliečių mokslas ir skiriasi nuo kitų visuomenės įsitraukimo reikalaujančių projektų, pvz., medicinos bandymų, elgesio tyrimų ir pan. Piliečiai mokslininkai - tyrėjai, kurie arba patys nuo pradžios iki galo vykdo tyrimus, arba juos atlikti padeda profesionaliems mokslininkams. Ar piliečiai mokslininkai nėra tiesiog pigi darbo jėga diskutuojama nemažai, tačiau viskas atsiremia į tai, dėl ko šie projektai vykdomi. Dauguma jų - skirti svarbiems atradimams paspartinti, ligoms išgydyti, rūšims išsaugoti, aplinkai gerinti ir pan. To pakankamai greitai be visuomenės pagalbos padaryti tiesiog nepavyktų. Be to, juos dažniausiai vykdo ne pelno siekiančios organizacijos, universitetai, kurie tikrai negali “pasamdyti” šimto tūkstančių piliečių mokslininkų. Taigi, kad tyrimai vyktų, tenka prašyti savanoriškos visuomenės pagalbos, ir tai visai suprantama. Vis dėl to, ar geriau suburti jėgas ir mums patiems svarbių rezultatų pasiekti jau šiandien, ar laukti kol tai po kelių dešimtmečių atliks laboratorijose? Piliečiai mokslininkai dažniausiai prisideda prie to, kas jiems patiems įdomu ir aktualu. Tai dažniausiai ir būna pats didžiausias atlygis, paskata veikti. O jei projektai vykdomi nesąžiningai, piliečių mokslininkų pagalbos prašoma ten, kur jos visai nereikia, užduotims, kurias galėtų atlikti kompiuteris ir pan. - dalyviai tai labai greitai perpranta, ir tuose projektuose tiesiog nedalyvauja.

5. Yra šalių, kur veikia viešos laboratorijos, kur kiekvienas nemokamai gali atlikti savo bandymus, kaip tai vertini? Ar realu tai Lietuvoje? Gal tai puiki idėja Lietuvai?

Lietuvoje tokia laboratorija jau veikia - ją su kitais nariais kuriame Technariumo techninės kūrybos dirbtuvėse, Vilniuje. Turime nemažai profesionalios, antram gyvenimui prikeltos įrangos, taip pat iš paprastų priemonių sukurtos įrangos ir pan. Vykdome edukacinius bei meninius projektus, po truputį užsiimame mažos apimties tyrimais.

Dažniausiai tokia “pasidaryk pats” biologija nėra nemokama, nes vis dėl to nemažai kainuoja priemonės, yra narystės mokesčiai, išlaikantys laboratorijas ir taip toliau. Tačiau jų idėja - atvirai prieinama įranga, bei savo žiniomis besidalinanti bendruomenė. Tai ir leidžia kiekvienam tapti mokslininku ir sėkmingai atlikinėti tyrimus.

Daugiausia barjerų tokioms laboratorijoms, tarp jų ir mūsų laboratorijai, kelia genetinių modifikacijų apribojimai, aiškių teisinių direktyvų šiais klausimais nebuvimas. Įdomiausi projektai dažnai susiję su ko nors šviečiančio, ko nors neįprasto, arba visiškai naujo ir naudingo pasauliui, tarkim, taršalus apdoroti padedančių bakterijų, sukūrimu. Tačiau tai laisvai įgyvendinti dėl apribojimų kol kas pavyksta ne visur. Vis dėl to, šis “pasidaryk pats” biologijos (biohakingo) judėjimas sparčiai plinta, ypač JAV, Vokietijoje, ir kitur. Šios temos pradeda figuruoti ES tvaraus vystymosi direktyvose, finansavimo programose, todėl ateityje judėjimas tikrai augs. O augant bendruomenei atsiranda ir daugiau atviro kodo (open source) įrangos, kurią iš paprastų priemonių susikonstruoti arba nebrangiai įsigyti gali praktiškai kiekvienas. Todėl tokią laboratoriją įsikurti (netgi savo virtuvėje) darosi vis paprasčiau.

Visuomenės įsitraukimas į “pasidaryk pats” mokslą labai svarbus, ypač tokių pasaulinių problemų kaip aplinkos užterštumas, antibiotikų krizė, dėl besikeičiančio klimato plintančios ligos ir kt. akivaizdoje. Pasitelkus liaudies išmintį, “daug rankų didžią naštą pakelia” :) Daugiau į mokslą įsitraukusių žmonių – daugiau idėjų ir ryžto veikti – daugiau potencialių atradimų.

6. Kas skatina žmones tapti savanoriais tokiose projektose? Kas sunkiausia juos organizuojant.

Dažniausiai žmonės nori prisidėti prie to, kas jiems patiems įdomu arba aktualu. Pvz., paukščių stebėtojai tai dažnai vykdo tiesiog kaip hobį. Užterštų miestų gyventojai nori žinoti, koks iš tiesų oro užterštumo lygis jų aplinkoje dėl savo ir artimųjų sveikatos. Alzheimerio liga sergantys žmonės ar juos slaugantys šeimos nariai bei draugai nori prisidėti prie vaistų nuo šios ligos paieškų ir t.t. Taip pat piliečių mokslo projektuose žmonės tikisi daugiau sužinoti apie mokslą bei smagiai praleisti laiką.

Joks piliečių mokslo projektas neapsieina be sklaidos, labai svarbu dalyviams tinkamai paaiškinti tyrimo tikslus, kodėl reikalinga jų pagalba ir t.t. Tai, bei jau besikuriančios bendruomenės skatinimas, ko gero, daugiausia energijos reikalaujanti, tačiau ir viena smagiausių tokių projektų dalių. Taip pat kartais sunku užtikrinti dvipusę komunikaciją, jei projekte dalyvauja profesionalūs mokslininkai ir visuomenės nariai, priversti abi puses išklausyti ir suprasti viena kitą, užtikrinti, kad dalyviai projekte turi “balso teisę”, jų nuomonės paisoma.

7. Gal gali pateikti sėkmingų projektų pavyzdžių ir kuo jie prisidėjo prie mokslo pasiekimų?

Foldit baltymų lankstymo žaidimas sėkmingai veikia jau ne vienerius metus, o kai tik jis pasirodė 2011 m., žaidėjai per tris savaites išaiškino ŽIV baltymo struktūrą, kurios profesionalūs mokslininkai negalėjo išnarplioti apie dešimtmetį. Nuo tada žaidėjai išsprendė dar ne vieno baltymo struktūrą, taip paspartindami įvairių ligų tyrimus, vaistų paieškas.

Stardust@home projektas 2006 m. paprašė piliečių mokslininkų padėti analizuoti šimtus tūkstančių aerogelio, pargabento iš Stardust kosminių tyrimų misijos, mikroskopu darytų nuotraukų, ieškant ten įstrigusių kosminių dulkių. Mokslininkai apskaičiavo, kad vienam žmogui, dirbant be pertraukų, tai užtruktų bent 100 metų. Nuo tada projekto dalyviai padėjo atrasti 7 kosmines dulkeles (mokslininkai per tą patį laiką atrado 1).

Galaxy Zoo projekte piliečiai mokslininkai ne tik jau padėjo išanalizuoti šimtus tūkstančių galaktikų nuotraukų iš SLOAN dangaus apžvalgos programos, bet ir atrado visiškai naują galaktikų rūšį - “Žaliuosius žirnelius” (Green pea galaxy). Pastebėję nematytą žalią objektą nuotraukose, jomis dalyviai pradėjo dalintis projekto forume. Nors tai prasidėjo beveik kaip pokštas, galiausiai mokslininkai šias nuotraukas ištyrinėjo patys, ir pripažino, jog tai - visiškai naujo tipo galaktika. Nuo to laiko “Žalieji žirneliai” padėjo padaryti atradimų apie ankstyvąją visatą, žvaigždžių formavimąsi ir kt.