Maryja rašo apie tai, ką reiškia Lietuvoje būti jaunu mokslininku ir apie tai, kas, reikalaujant atlyginimų didinimo, lieka užkulisiuose.

Šiuo metu universitetai laikosi iš daugelio žmonių meilės darbui ir nemeilės sau. Norint tapti docentu ar profesoriumi, reikia sulaukti, kad tam būtų etatas, kurio gali tiesiog nebūti, ir būti pagaminus pakankamai daug pakankamai kokybiškos mokslinės produkcijos. Tarkim, jaunas pilnu etatu dirbantis dėstytojas su 10 savaitinių užsiėmimų nori pakilt pareigose. Bet 10 paskaitų – tai 30 darbo valandų vien auditorijoje (atskiras painiavos šaltinis – darbo krūvis skaičiuojamas akademinėmis valandomis, o darbo laiko apskaita – laikrodžio valandomis). Pridėkime 10 valandų pasiruošimo. Bum – 40 valandų, darbo savaitė baigėsi. Bet kokia kita veikla – tyrimai, straipsniai, vadovėlių rašymas – laisvalaikio, miego, šeimos ir rūpybos savimi sąskaita.

Daugelis padalinių, užuot rūpinęsi savo darbuotojų psichine sveikata (tarkime, gera atmosfera ir darbdavio rūpestis gali atstoti dalį finansinių paskatų), skatina darboholizmą, sistemingai užkraudami darbus žmonėms, kurie jų neatsisako. Taip, tai tų žmonių problema, kad jie nepasako ne, bet sistemingai tuo naudotis yra tas pats, kas pasipelnymo tikslais kasdien kviesti alaus žmogų, turintį priklausomybę nuo alkoholio.